Miestas, pastatytas ant kalvos, negalibūti paslėptas (Mt 5, 14) – šviesa, kurią visi mato.
Kensingtono koplyčia
Į Kensingtono koplyčią galima patekti tiesiai iš gatvės. Į ją gali įeiti pavieniai žmonės – kartais iš smalsumo, bet dažniau norėdami pasimelsti. Dažnai smalsuoliai prieš tai sustodavo kitoje gatvės pusėje, kad nusifotografuotų.
Įėjus pro prieangį, atsiduri priešais aukštą stiklinį apsauginį ekraną su Marijos Asumpcijos mokytojų koledžo herbu.Iš abiejų pusių yra vietos po vieną suolą. Toks laisvas prieinamumas dienos metu yra reta vertybė mūsų saugumu besirūpinančioje šalyje ir ryškus kontrastas mūsų vaikystei. Tais laikais katalikų bažnyčios buvo atviros visiems, o mokykloje mus mokė, kad lankyti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente yra geras paprotys. Net ir šiandieniniame sekuliariame amžiuje vis dar galima išvysti asmenis, kurie praeidami pro bažnyčią persižegnoja.
Laikai keičiasi. Kensingtono bendruomenė, kurios amžiaus vidurkis – 84 metai, patyrė didelių pokyčių. Tačiau mes ir toliau ieškome naujų būdų, kaip išreikšti savo visišką atsidavimą Kristui – tai išlieka mūsų misija. 1857 m. Marija Eugenija atvyko į Londoną prižiūrėti fondo. Ji parinko vietą – iš pradžių Earls Court, o 1859 m. – Kensingtono aikštėje – ir prižiūrėjo pastato planus. Būtent šie planai suteikė koplyčiai išskirtinę viešą vietą.[3] Kai ji konsultavosi su kardinolu Wisemanu, šis paklausė, ar būtų galima viešai adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Taip mes pradėjome ir taip tęsiame iki šiol.
Susirinkimas į sekmadienio Mišias
Koplyčia skirta ne tik individualiai maldai. Sekmadieniais ir švenčių dienomis mes priimame parapijiečius, nors, kadangi šalia mūsų yra dvi didelės parapijos, mes patys nefunkcionuojame kaip parapija. Šiandien daugelis Londono katalikų renkasi, kurią parapijos bendruomenę nori remti.
Žmonės ateina į mūsų sekmadienio Mišias dėl pagarbiai švenčiamos liturgijos ir gero pamokslo palaiminimo. Londone dirbantys emigrantai čia rasdavo savitarpio paramą, o ilgainiui tapome žinomi kaip vaikams draugiška bendruomenė. Kartais mus aplanko buvę nariai, grįžtantys su savo suaugusiais vaikais ir anūkais. Šiandien mūsų mažesnei ir vyresnio amžiaus bendruomenei tarnauja į pensiją išėjęs, bet energingas tėvas Vladas.
Kitos grupės
Nors Švenčiausiojo Sakramento adoracija išlieka mus su mūsų įkūrimu siejančia gija, per daugelį metų koplyčia tarnavo daugeliui skirtingų grupių. Nuo pirmųjų internatinių mokyklų vaikų ir kitų švietimo iniciatyvų, mokytojų rengimo metų (1946-1978 m.) iki Marijos Asumpcijos pastoracinio ir edukacinio centro (nuo 1978 m.), kuriame buvo teikiamos gyvenamosios vietos, taip pat rekolekcijų ir konferencijų patalpos išorinėms grupėms[4].
Situacija iš esmės pasikeitė 2009 m., kai Anglijos jėzuitai įsigijo maždaug du trečdalius teritorijos nuo koplyčios iki geležinkelio, kad galėtų išplėsti savo teologines patalpas. Todėl Marijos Asumpcijos pastoracinis ir švietimo centras buvo uždarytas, o „Assumption Kensington” atsisakė 23 Kensingtono aikštės adreso ir tapo mažesniu vienetu šalia Hejtropo koledžo. Todėl mūsų galimybės priimti grupes sumažėjo iki to, ką galima sutalpinti Milleret House. Siekdami padėti šiam perėjimui, paskyrėme pasaulietę, kuri prižiūrėjo koplyčios ir konferencijų užsakymus.
Šiandien mes ir toliau siūlome kuklesnį svetingumą. Tai padaryti padeda Pam Charlton, mūsų knygų sekretorė, ir sesuo Anna Kristina, mūsų visada svetinga ir pasirengusi zakristijonė. Grupės, besinaudojančios koplyčia, vertina galimybę bendravimui rezervuoti pirmąjį Milleret House aukštą; kai kurios jį naudoja dienos rekolekcijoms, kitos – paskaitoms.
„Caritas” kurčiųjų tarnyba – Vestminsterio vyskupija
Kiekvieną Didžiąją savaitę priimame Caritas kurčiųjų grupę. Liturgija lydima gestų kalba, o tie, kurie skaito iš lūpų į lūpas, gali sekti aiškiai skelbiamus Šventojo Rašto skaitinius. Mūsų bendruomenė džiaugiasi, kad yra kviečiama prisijungti prie šių Triduumo pamaldų. Tarp liturgijų grupė renkasi bendravimui Milleret.
Ne visoms grupėms reikia naudotis „Milleret House”. Vienas iš bendruomenės, kuriai priklauso tik koplyčia, pavyzdžių yra Antiochijos stačiatikių grupė, kuri dar neturi savo patalpų. Džiaugiamės galėdami tęsti šią ekumeninę pagalbą. Daugelį metų taip pat priėmėme koptų ortodoksų bažnyčią, kol jie gavo savo bažnyčios pastatą.
Katalikų draugija – Imperial College London
Ypač džiaugiamės, kai čia susirenka jaunimas. Per semestrą Imperatoriškojo koledžo katalikų draugija kartą per mėnesį renkasi į mišias ir užkandžius. Juos lydi sesuo Carolyn, kuri dirba Londono universiteto kapelionu.
Tarp mūsų jaunųjų naudotojų svarbiausi yra Asumpcijos savanoriai ir jaunų suaugusiųjų grupė. Mūsų savanorių koordinatorė Anne-Marie Salgo rūpinasi savanorių formacija ir priežiūra tiek namuose, tiek užsienyje. Mūsų jaunų suaugusiųjų koordinatorė Rebeka de Souza (Rebecca de Souza) rengia metinę programą, skirtą jaunų suaugusiųjų tikėjimui ugdyti. Informacija apie renginius dalijamasi interneto svetainėje.
Pavyzdžiui, Marijos Ėmimo į dangų šventės proga jaunimas susirenka prie Marijos altoriaus koplyčios gale ir klausosi sesers Cathy pokalbio.
Londono daugiakultūriškumas reiškia, kad įvairios kilmės krikščionių grupės ieško vietų, kur galėtų susirinkti. Daugelį metų pas mus gyveno lenkų bendruomenė, kuri, kaip ir koptų ortodoksai, dabar persikėlė į savo bažnyčią. Šiuo metu džiaugiamės galėdami priimti jaunų korėjiečių grupę, kuri kas dvi savaites renkasi į sekmadienio Mišias.
Didelė grupė, besinaudojanti ir koplyčia, ir Milleret namais, yra jaunų profesionalų bendruomenė, vadinama „Tyros širdies”, kuri renkasi melstis ir bendrauti.
Neseniai buvome paklausti, kokias grupes galime priimti koplyčioje ir Milleret namuose; ši apžvalga leidžia suprasti mūsų dabartinę misiją. Kaip ir daugelį kitų, mus paveikė pandemija, ir tik trys iš prieš pandemiją buvusių grupių toliau susitinka su mumis.
Prieš baigiant reikia pasakyti, kokia svarbi Kensingtono bendruomenei išlieka koplyčia. Nors trečiajame Milleret House aukšte turime maldos oratoriją[6], koplyčia yra pagrindinė mūsų maldos vieta. Čia seserys renkasi kasdien; retkarčiais čia švenčiamos savaitės dienų Mišios, o didžioji dalis Dievo oficiumo meldžiamasi chore. Ši malda – dažnai matoma per ekraną – pati savaime yra tylus liudijimas.
Assumption Kensingtono aikštėje matomumas viešojoje erdvėje nėra tik idėja, tai – gyva tikrovė.
Nuotraukos s. Anna Kristina
Tekstas s. Mary Anne
