Mūsų istorija
Tikėjimo šviesos skleidimas
Kukli pradžia
Naujos bendruomenės gimimas
Marijos Dangun Ėmimo kongregaciją 1839 m. Paryžiuje įkūrė Ona Eugenija Milere, kurios vienuoliškas vardas buvo Jėzaus Marija Eugenija. Įkurti naują kongregaciją, įkvėptą Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų paslapties, ją paskatino žinomas to meto pamokslininkas kunigas Teodoras Kombalo. Pamokslininkas troško, kad seserys, ugdydamos mergaites ir moteris, dirbtų visuomenės pertvarkymo labui.
Kai 1837 m. Ona Eugenija atėjo pas jį išpažinties, kunigas Kombalo atpažino šioje devyniolikmetėje, trokštančioje pašvęsti savo gyvenimą Dievui, galimą naujos kongregacijos steigėją. Pradžia buvo labai kukli. 1839 m. balandžio 30 d. keturios jaunos merginos apsigyveno Paryžiuje, nedideliame bute Feru (Férou) gatvėje, netoli Švento Sulpicijaus bažnyčios. Jų gyvenimas tekėjo maldos ir tylos, studijų ir namų ruošos darbų ritmu. Būdama garbaus amžiaus Marija Eugenija tuos laikus apibūdino kaip „(tam tikrą) dvasią, kuri ženklino mūsų kelio pradžią“.
Vasarą seserys praleido Meudone, prie jų prisijungė jauna airė Teresė Emanuelė (Kate O’Neill), vėliau kita sesuo – Marija Teresė. Marija Eugenija rašė: „tarp mūsų buvo atvirumas ir paprasčiausias geranoriškumas“. Tai buvo pradžia to, kas kongregacijoje vadinama „šeimos dvasia“ ir iki šiol tai laikoma vienu iš vienuolijos požymių. Tėvas Kombalo (Combalot) kasdien ateidavo skaityti paskaitų ir vadovauti jų studijoms. Per tų pačių metų adventą jis supažindino seseris su Valandų liturgija, kuri nuo to laiko yra svarbi kongregacijos dvasingumo dalis.
1841 m. kunigas Kombalo, kuris visada buvo ekscentriškas ir nenuspėjamas, paliko jas vienas. Šią sunkią akimirką seserų sprendimas laikytis drauge buvo lemtingas. Jos suprato, kad bendruomenė jau turi savo veidą ir bendrą viziją.
Pamažu seserų skaičius augo, jas pripažino ir Bažnyčios vadovybė. 1841 m. jos atidarė nedidelę mokyklą. Misija prasidėjo.
„Ugnis, entuziazmas ir didelė meilė“
Kongregacijos istorija prasideda nuo įkūrėjos Marijos Eugenijos Milere, tačiau tą istoriją kūrė ir daugelis kitų kartu gyvenusių ar vėliau prie bendruomenės prisijungusių seserų. Tai žmonių, kurie dega troškimu skleisti Kristaus Karalystę, istorija. 1841 m. Marija Eugenija, pristatydama kongregaciją Paryžiaus arkivyskupui, rašė, kad viską pagimdė „užsidegimas, entuziazmas ir karšta meilė Bažnyčiai bei nuo Dievo nutolusiai visuomenei“.
Pirmosios seserys prie įprastų neturto, skaistumo ir klusnumo įžadų pridėjo dar vieną – visą savo gyvenimą pašvęsti Dievo Karalystei sielose plėsti.
1848 m. apaštališkas uolumas atvedė seseris į misijas Pietų Afrikoje. Ten jos susidūrė su milžiniškais iššūkiais. Galiausiai bendruomenė nutraukė ryšius su Paryžiumi ir įkūrėją bei prisitaikiusi prie šalies poreikių tapo nauja „Asumcion seserų misionierių“ kongregacija.
Jos iki šiol dirba Pietų Afrikos respublikoje, Airijoje ir kitose šalyse Afrikos žeyne.
Kongregacija neišvengė sunkumų steigdama namus tolimuose kraštuose, bet nepaisydama išbandymų bendruomenė augo. Atidarė namus Ričmonde (Anglija), Sedane ir Nime (Prancūzija), 1857 m. motininiai namai persikėlė į Auteuil rajoną Paryžiuje.Iki Marijos Eugenijos mirties 1898 m. kongregaciją sudarė 28 bendruomenės.
Nesėkmės, sustiprėjimas ir dideli žingsniai į priekį
Vėliau kongregacijos istorijoje būta ir nesėkmių, ir didelių žingsnių į priekį. XX a. pradžioje antireliginiai įstatymai privertė kongregaciją palikti Prancūziją. Valdžia konfiskavo turtą ir pardavė jį varžytinėse. Dalį vienuolijos namų nupirko seserų bičiuliai ir išlaikė jį, kol kongregacija galėjo grįžti į Prancūziją, tačiau daugelis buvo prarasti visam laikui.
1906 m. Motinos namai buvo perkelti į Val Notre-Dame, Belgijoje. Kongregacija toliau augo. Pamažu, nepastebimai, dėvėdamos pasauliečių drabužius, seserys grįžo į Prancūziją, o 1953 m. galutinai persikėlė atgal į Motinos namus. Tuo pat metu buvo įkurtos naujos bendruomenės Danijoje, Argentinoje, Brazilijoje ir JAV. Po Antrojo Pasaulinio karo misionieriškas uolumas sugrąžino kongregaciją į Afriką, kur ir šiandien vienuolikoje šalių gyvuoja Asumcion bendruomenės ir mokyklos. Per tą patį laikotarpį kongregacija išaugo Azijos šalyse: prie jau įkurtų namų Filipinuose prisidėjo namai Japonijoje, Tailande ir Indijoje.
Šiandien daugiau nei 1000 kongregacijos seserų yra išsibarsčiusios 32 šalyse. Su dar didesniu džiaugsmu galime pakartoti Marijos Eugenijos žodžius: „Žvelgdama į kongregacijos pradžią ir matydama tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų, esu persmelkta vienos minties: gyvenime viskas ateina iš Jėzaus Kristaus, viskas priklauso Jėzui Kristui, viskas turi būti dėl Jėzaus Kristaus.“
