loader image

Šventoji Marija Eugenija

Meilės ir tarnystės istorija

Šventoji Marija Eugenija buvo išskirtinė asmenybė. Nuo pat kongregacijos įkūrimo 1839 m. ji penkiasdešimt penkerius metus vadovavo Marijos Ėmimo į Dangų vienuolijai. Ji suprato, kad kiekvieną iš mūsų Dievas pašaukė savitai tarnystei. Savo pavyzdžiu ji įkvėpė daugybę žmonių siekti Dievo Karalystės įgyvendinant ugdymo misiją.

Jaunystė ir išsilavinimas

Susitikimas su Dievu

Ona Eugenija Milere (Anne Eugénie Milleret), vėliau tapusi Šventąja Jėzaus Marija Eugenija, Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos įkūrėja, gimė 1817 m. Mece (Metz), Šiaurės Prancūzijoje. Jos šeima buvo pasiturinti, politiškai veikli, bet nereliginga. Nors šeima buvo nepraktikuojanti, bet jie pakrikštijo Oną Eugeniją šeimos dvaro koplyčioje, o 1829 m. Kalėdų dieną ji priėmė Pirmąją Komuniją. Tai buvo ypatinga dvasinė patirtis: ji pajuto Dievo neaprėpiamumą ir „meilės ryšį“ su Juo.

Būdama trylikos ji matė tėvo finansinį žlugimą, tėvų skyrybas. Nors XIX a. oficialių skyrybų nebuvo, bet ji su savo mama persikėlė gyventi į Paryžių, o tėvas su broliu liko Mece. Po dvejų metų per choleros epidemiją mirė motina. Penkiolikmetė Ona Eugenija liko viena. Netekusi šeimos palaikymo ji svarstė, kokia jos gyvenimo prasmė, kas galėtų ją padaryti laiminga? Jai nepatiko nei paviršutiniškas miesčioniškas gyvenimas, nei pernelyg pamaldus krikščioniškas auklėjimas, kuriame tikėjimas neturėjo nieko bendro su gyvenimu.

Suvokimas, kad „kiekvienas iš mūsų turi misiją žemėje“

Dieviškasis įsiveržimas

Tada įsiterpė Dievas. 1836 m. ji dalyvavo gavėnios rekolekcijose, kurias Paryžiaus Notre-Dame katedroje vedė dominikonas tėvas Lakorderas (Lacordaire). Jis prabilo į jos širdį. Ona Eugenija suprato, kad turi atiduoti savo gyvenimą Dievui. Ji rašė tėvui Lakorderui: „Kiekvienas iš mūsų turi misiją žemėje“. Bet kokia buvo jos misija? Kunigas patarė būti kantriai, skaityti ir melstis. Vėliau ji sutiko kunigą Kombalo (Combalot) , kuris išdėstė jai savo sumanymą įkurti vienuoliją, skirtą merginų ugdymui. Šis sumanymas, kupinas Evangelijos vertybių ir troškimo atnaujinti visuomenę, buvo įgyvendintas 1839 m. balandžio 30 d.

Dviejų didžių draugysčių įtaka

Jauna moteris, dabar jau sesuo Marija Eugenija, tapo nenuilstančia steigėja. Jos dešiniąja ranka ir ištikima bendražyge tapo sesuo Kotryna O’Neil (Kate O’Neill). Kitas artimas bičiulis ir pagalbininkas buvo tėvas Emmanuelis d’Alzonas (Emmanuel d’Alzon), su kuriuo ją supažindino kunigas Kombalo dar prieš įkuriant kongregaciją. Kai santykiai su kun. Kombalo tapo labai sudėtingi, ji galėjo kreiptis pagalbos į t. d’Alzoną. Nors juos skyrė 500 mylių atstumas, jis sutiko jai pagelbėti, taip užsimezgė draugystė ir bendradarbiavimas, kuris tęsėsi iki pat jo mirties. Jiedu vienas kitą lydėjo šventumo keliu. Tėvas d’Alzonas 1845 m. skatinamas Marijos Eugenijos įkūrė vyrų kongregaciją – Augustinų asumcionistų vienuoliją.

Augančios kongregacijos lyderė

Marija Eugenija penkiasdešimt penkerius metus vadovavo Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vienuolijai. Pirmiausia ji rūpinosi savo seserimis: jų išlaikymu, ugdymu, veikla. Laikai buvo sunkūs. Daugiau kaip du šimtai seserų mirė anksčiau už Mariją Eugeniją, dažniausiai nuo tuberkuliozės. Įkūrėja nuolat keliavo iš vienos bendruomenės į kitą, drąsino, guodė ir įkvėpė savo seseris. Kongregacijai augant, jas kvietė steigti vis daugiau bendruomenių. Savo misiją Marija Eugenija suvokė kaip tarnystę Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios, jos ištikimybė Bažnyčiai buvo absoliuti. Paskutiniuosius gyvenimo metus, kai sveikata pradėjo silpti, ji praleido vis labiau pasitraukdama į nuošalę. Aplinkinius žavėjo jos švelnumas ir kantrybė. Ji sakė: „Aš žvelgiu į savo Viešpatį, žvelgdami į Jį, mes išmokstame mylėti“. Marija Eugenija mirė 1898 m. kovo 10 d. apsupta seserų. 1975 m. Marija Eugenija buvo paskelbta palaimintąja, o 2007 m. birželio 3 d. popiežius Benediktas XVI ją kanonizavo – paskelbė šventąja.