Kadangi Bažnyčia ir toliau įkvepia visuomenę priimti sinodalinį buvimo ir gyvenimo būdą, pagrįstą įsiklausymu, bendradarbiavimu ir bendra atsakomybe, religinės bendruomenės iš kartos į kartą gyvai liudija šį kelią. Įvairių kultūrų, charizmų ir misijų suformuotos, jos išmoko gyventi ir tarnauti peržengdamos pažįstamas ribas, puoselėdamos bendrą misiją, kurios šaknys glūdi tikėjime. Gyvenimui bėgant ir aplinkybėms keičiantis, ateina akimirkos, kai nauja tikrovė kviečia iš naujo pertvarkyti gyvenimo ir misijos būdą. Ši tikrovė paskatino mus svarstyti, kaip galėtume geriausiai pasirūpinti savo silpniausia ir senyvo amžiaus seserimis Belgijoje, nes neturime jų poreikiams pritaikyto vienuolyno. Tai gali atrodyti kaip apribojimas, tačiau tai buvo priimta kaip kvietimas kūrybiškumui ir atvirumui, pripažįstant, kad toks skurdas taip pat gali praturtinti ir pagilinti bendrystę. Šis kelias natūraliai atvedė mus į La Colombière Briuselyje, jėzuitų centrą, kur kunigai, kitų kongregacijų nariai ir pasauliečiai bendradarbiai dalijasi vienais namais, vienu gyvenimo ritmu ir abipusio rūpinimosi dvasia.
Mūsų, seserų asumpcionisčių, religinį gyvenimą daugelį metų formavo įvairovė ir misija.
Mūsų seserys Marcienne Emmanuel ir Chantal Emmanuel dalijasi bendro gyvenimo, kuris tapo gyvu bendrystės, sinodiškumo ir vilties ženklu, patirtimi: „Gyvenimas La Colombière yra tylus, bet iškalbingas tikėjimo, bendrystės ir vilties liudijimas. „Nėra didesnės misionieriškos tarnystės už pasiaukojimo ir garbinimo gyvenimą, kuris labiau nei bet kokia išorinė veikla skelbia absoliučią Dievo viršenybę” (R. L. 126). Šie žodžiai iš mūsų Gyvenimo regulos giliai paženklino pirmąsias mūsų kelionės čia savaites ir toliau įprasmina tai, kuo gyvename diena iš dienos. Atvykę 2025 m. spalio pabaigoje, buvome priimti į didelę ir gyvybingą šeimą: apie trisdešimt jėzuitų, šešios šventojo Andriejaus seserys ir atsidavusi pasauliečių komanda (kurią sudaro direktorius, slaugytojai, slaugės, aptarnaujantis personalas ir virtuvės personalas), užtikrinanti, kad kasdieniniame gyvenime būtų išlaikytas rūpestis, orumas ir dėmesys kiekvienam žmogui. Labai greitai „La Colombière” tapo ne tik rezidencija, bet ir tikrais namais, kuriuose kiekvienas yra savas.”
Jie taip pat paaiškina: „Mūsų, kaip seserų vienuolių, religinį gyvenimą daugelį metų formavo įvairovė ir misija. Mes gyvenome bendruomeninį gyvenimą skirtingose kultūrose, šalyse ir kontekstuose, vis iš naujo atrasdamos, koks saldus gali būti gyvenimas kartu, kai jis įsišaknijęs maldoje, maitinamas bendro tikėjimo ir palaikomas broliškumo. Tai, ką šiandien patiriame La Kolombjeroje, yra gražus tos pačios malonės tęstinumas. Šioje didesnėje tarpkonfesinėje bendruomenėje, praturtintoje dar didesne įvairove, mes ir toliau branginame savo pašaukimo dovanas. Toli gražu nejaučiame, kad mums ko nors trūksta, bet jaučiamės visiškai savimi – kaip namie, vieningi ir giliai susiję, tarsi gyventume vienoje šeimoje, po vienu stogu.”
„Eucharistija yra mūsų kasdienio gyvenimo kertinis akmuo. Mūsų bendrą gyvenimą stiprina ir kitos bendros maldos akimirkos: bendruomenės adoracija antradienio popietę, kiekvieną penktadienį giedamos Vakarinės pamaldos, kurias gieda seserys iš Etterbeeko bendruomenės, ir ištikimas sesers Cécile, mūsų angelo sargo ir pagrindinės mūsų ir kongregacijos ryšininkės, buvimas. Jos švelnus dėmesingumas ir šilta draugija įneša džiaugsmo ir gerumo į mūsų kasdienį ritmą.”
Eucharistija yra mūsų kasdienio gyvenimo pagrindas. Kitos bendros maldos akimirkos stiprina mūsų bendrą gyvenimą
„Paprasti kasdienio gyvenimo darbai skatina tikrus santykius ir abipusį rūpinimąsi, taip atliepdami Evangelijos kvietimą: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių ir seserų, man padarėte” (Mt 25, 40). Tokia veikla kaip švelni mankšta, atsipalaidavimas, muzikos klausymasis, bendri pasakojimai ir galimybė naudotis turtinga biblioteka maitina ir kūną, ir dvasią.Jaučiamės kviečiami visapusiškai gyventi dabarties akimirką, dėkodami už praeitį ir pasitikėdami ateitimi. Jėzuitų provincijolo žodžiai, kuriuos jis pasakė per savo sausio mėnesio vizitą, vis dar skamba mumyse: „Aš prašau jūsų tik parodyti, kad esate laimingi.” Iš tiesų gyvenimo, keliaujančio Dievo link džiaugsme, ramybėje ir gerume, liudijimas tebėra vienas iš įtikinamiausių vilties ženklų šiandieniam mūsų pasauliui.”
