Didžiulė minia iš keturių žemės kampelių suplūdo į plačiai atvertas Šventojo Petro aikštės rankas, anoniminė minia, svyruojanti, kartais besiblaškanti, įvairiomis kalbomis kalbanti, įvairiaspalvė minia. Tada, po kelių valandų laukimo, staiga, po ženklo, paprasto ženklo, tą pačią akimirką ant kiekvieno iš mūsų nupiešto kryžiaus, ši minia tampa kūnu, brolių ir seserų kūnu, kurie klausosi to paties Žodžio, liturgijos slėpinio: Vienas visų vardu kviečia mus dar kartą suvokti, kad mūsų buvimo kartu čia ir dabar šaltinis yra Dievas.
Taip ir yra, ir štai mes pradedame liturgiją, kuri apima visą pasaulį ir kviečia mus dėkoti už šią didžiulę dovaną, kuri yra mūsų Viešpaties pašaukimas. Tai kvietimas džiaugtis lėtu, bet patikimu Jo perkeitimu, kurį Jis vykdo mumyse, kad taptume vis panašesni į Jį, kuris yra mūsų Viltis.
Koks džiaugsmas būti šio Kūno dalimi. Koks džiaugsmas girdėti, kaip popiežius savo kalboje sau pačiam sako: „Jūs, pašvęstieji žmonės, arba, tiksliau, mes, pašvęstieji žmonės”. Koks džiaugsmas matyti, kaip popiežius praeina labai arti mūsų, žiūrėdamas mums į akis, koks džiaugsmas tai patirti provincijose!
Žengti pro duris, patirti Susitaikinimo sakramentą, patirti Eucharistiją. Tai labai paprasti dalykai, tačiau, kaip priminė popiežius, būtent paprastuose dalykuose pasiekiamas šventumas. Būtent juose išgyvenama viltis ir atveriami taikos keliai. Grandioziniame Romos pasaulyje šie kuklūs gestai buvo dar labiau stulbinantys. Ir vis dėlto esu tikras, kad būtent čia auga Karalystė.
Bet kuriuo atveju iš Romos grįžau su raginimu: „Būkite išalkę šventumo”, to įprasto šventumo, kuris leidžia Šventajai Dvasiai pasireikšti žodžiais ir požiūriais, atveriančiais dialogą, įsiklausymu, kuris suvokia Dvasios sužadinimą, ta dinamika, kuri leidžia kiekvienam atiduoti viską, kas geriausia, tarnaujant Dievo Karalystės atėjimui.
sesuo Anne
