Prasidedant adventui, sesuo Benedikta buvo pakviesta į Ekumeninius maldos pusryčius Lietuvos Respublikos prezidentūroje liudyti apie vilties patirtį daugiau nei 30 metų lankant nuteistuosius. Tebūnie jos liudijimas linkėjimas ir žinia pradedant Adventą – Dievas mumis nenusivilia.
„Vilties prasmę atradau čia, Lietuvoje, ir netikėtoje vietoje – kalėjime. Aplankydama nuteistuosius, susipažinau su kai kuriais žmonėmis, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip „beviltiškais atvejais“. Labai sunku susidurti su žmogumi, kurio likimas, atrodo, toks – jam lemta nuo vaikystės, nuo prasidėjimo, būti ne sėkmingu, ne normaliai gyventi, bet gyventi su alkoholiu, su nusikaltimais ir t.t. Ir būti „kenksmingam“ sau ir visuomenei. Apie tokius žmones esu girdėjusi ir iš kai kurių pareigūnų „neverta gaišti laiko, vis tiek sugrįš“. Ir taip esi gundomas žmogiškai galvoti, širdyje gimsta noras toliau bendrauti, žiūrėti į žmogų, ne tokį, koks atrodo, bet koks yra gilumoje, gal žmogaus akims nepasiekiamoje gilumoje. Tada patiriu viltį, kuri nėra paprastas optimizmas – „kažkaip pasitaisys“, viltį, kuri žmogiškai neturi kuo remtis. Ji gimsta kartu su meile tam žmogui. Tada supratau, kodėl pagal Katekizmą viltis yra dieviškoji dorybė. Iš tiesų ji turi kilti iš Dievo, nes iš mūsų nekils, „nepasigaminsime“ jos. Iš Dievo Kūrėjo, kuris nedaro broko, kuris visada viliasi žmogumi. Jam nėra nurašyto žmogaus, net baisius dalykus padaręs, net įklimpęs į narkotikų ar alkoholio spąstus nėra beviltiškas. Dievas visada viliasi žmogumi ir kviečia mus viltis.
Tuomet išgyvenu viltį – viltį, kuri nėra vien tik optimizmas („jis galiausiai pasveiks”), viltį, kuri nesiremia niekuo žmogišku. Bet ji gimsta, o kartu su ja ir meilė tam žmogui. Tada supratau, kodėl, pasak katekizmo, viltis yra teologinė dorybė. Ji turi ateiti tiesiogiai iš Dievo, nes iš mūsų ji neateis, mes negalime jos sukurti. Iš Dievo Kūrėjo, kuris nekuria „atliekų” ir kuris visada tikisi žmogiškuose asmenyse. Jam niekas nėra prarastas, net jei yra padaręs baisių veiksmų, net jei yra pakliuvęs į narkotikų ar alkoholio pinkles. Dievas visuomet tikisi žmogaus asmenyje ir kviečia mus tikėtis.
Tokia viltis nėra svajonė apie geresnę ateitį, besiremiant optimizmu ar iliuzija, kad viskas kada nors bus gerai. Tikroji viltis aprėpia realybę ir visą tiesą, kad ir negražią, ji mato toliau, mato kitą tiesą apie žmogų arba situaciją. Toks žvilgsnis yra malonė, Dievo duota, tik reikia jos prašyti.
Vieną dieną suvokiau, kad Dievas nenusivilia manimi. Mintis nustebino, nes aš pati dažnai nusiviliu savimi! Mumyse visuomet budi „vidinis prokuroras“ jis labai greitai randa, kuo mus kaltinti ir nuvilti. O jeigu nepakeliame jo kaltinimų, pradedame kaltinti visus kitus. Laikinai palengvėja.
Iš to melagingo vidinio prokuroro išlaisvina Dievo žvilgsnis į tave. Kai sutinki Jo žvilgsnį beviltiškume, nusivylime, gimsta tikroji viltis. Tokios ir linkiu mums visiems.“
