„Pradėkite džiūgauti” (Iz 52, 9), – šaukia taikos pasiuntinys tiems, kurie atsidūrė tarp griuvėsių miesto, kuris dar nėra visiškai atstatytas. Šį paradoksą savo kalėdinėje homilijoje priminė popiežius Leonas XIV. Mes taip pat dalyvaujame šiame posūkyje, kuriuo, regis, dar niekas netiki: taika egzistuoja ir ji jau yra su mumis.

Taika? O gal taikos sėkla, kuri turi augti?

S. Françoise Emmanuel iš Etterbeek bendruomenės pasakoja apie savo bendruomenės patirtį: „Mūsų bendruomenę labai sujaudino filmas „Hind Rajab balsas”, kuriame emocingai pasakojama apie Raudonojo Pusmėnulio komandos bejėgiškumą išgelbėti Gazoje automobilyje įstrigusį vaiką. Bejėgiai, bet artimi, palaikantys ją telefonu ir, dokumentinio filmo centre, besimeldžiantys kartu su vaiku. Šie pirmosios pagalbos teikėjai privertė mane pagalvoti apie visus tuos, kurie kitais būdais kovoja už tai, kad nenusakomos situacijos taptų žmoniškesnės. Jie – tai Dievo buvimas kartu su visomis aukomis visose stovyklose. Tegul visų nerimą keliančių naujienų apsuptyje mus lydi kontempliatyvus Marie Eugenie žvilgsnis ir šiuose taikdariuose atpažįstame augančios Karalystės liudytojus.”

Šį paradoksą Leonas XIV pakartojo savo kalėdinėje homilijoje […] Taika egzistuoja ir ji jau yra su mumis.

S. Françoise priduria: „Kartu su mūsų mokyklų, parapijų ir šeimų jaunimu ir daug kuklesniu būdu stengiamės paremti tuos, kurie stovi pirmojoje kovos su skurdu linijoje. Pyragai, bendri šventiniai valgiai, kvietimai izoliuotiems ar atstumtiems žmonėms – tai konkretūs mūsų taikos troškimo ženklai.

Kai kitų žmonių trapumas įsiskverbia į mūsų širdis, kai kitų skausmas sugriauna mūsų granitinį tikrumą, tada jau prasideda taika. Dievo taika gimsta iš sveikintino verksmo, iš išgirsto šauksmo; ji gimsta tarp griuvėsių, kurie reikalauja naujo solidarumo. Ji gimsta iš svajonių ir vizijų, kurios kaip pranašystės pakeičia istorijos eigą. Taip, visa tai egzistuoja, nes Jėzus yra Logos, prasmė, iš kurios viskas susiformavo: „Per jį visa atsirado” (Jn 1, 3). Šis slėpinys meta mums iššūkį; jis atveria mums akis į pasaulį, kuriame Žodis vis dar skamba ir kviečia mus atsiversti.

Taip, mūsų širdys kviečiamos atsiverti ir stengtis būti panašios į Jėzaus širdį, parodyti tai konkrečiais gestais labiausiai pažeidžiamiems ir įtraukti jaunus žmones į šią artumo su vargingiausiais, kurie mus moko apie Dievą, patirtį.

Dėkojame popiežiui Leonui XIV, kad mums tai priminė! Visą jo homiliją skaitykite čia.